Dizaineris, mados kūrėjas Serge Gandžumian sukūrė sceninius reprezentacinius rūbus atsinaujinusiam Valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“. „Sceninių rūbų sprendimą „Trimitui“ padiktavo jau pati pučiamųjų instrumentų išvaizda, jų spindesys, jų linijos. Trimitai, valtornos, saksofonai, trombonai, kornetai, tūbos ir visi kiti žvilgantys, žaižaruojantys pučiamieji instrumentai tiesiog įpareigojo mane eiti ne kontrastų, bet niuansų keliu. Ieškoti dermės ir sinergijos, tapataus vizualinio sprendinio, – pasakoja S. Gandžumian. – Kūriau tokį labiau „džiazuojantį“ stilių“.
Pasak dizainerio, kuriant sceninius reprezentacinius rūbus visuomet reikia mąstyti dvejopai – matyti pavienį muzikantą ir kartu visą orkestrą, kaip visumą, kartu su visais instrumentais, mikrofonais, erdvėmis, apšvietimu ir kitais scenos atributais. Be abejo, pradedama nuo estetikos ir tik po to einama prie praktinių „komforto“ dalykų. Šlifuojamos sceninio kostiumo detalės atsižvelgiant į tai, ko norima iš šio rūbo, ko siekiama, ko tikimasi, kokią jis turi nešti estetinę žinutę, koks jis turi būti praktine, pritaikomumo prasme, kad muzikantas jame jaustųsi ir psichologiškai ir estetiškai patogiai, komfortiškai.
„Trimito“ sceninį komplektą sudaro dryžuotos aksominės liemenės su poplačiais, ilgais atvartais ir elegantiškomis kišenėmis, juodomis žvilgančiomis sagutėmis ir subtilia grandinėle, smulkesnių, švelnesnių dryžių marškiniai, smulkiai taškuota elegantiška kaklaskarė. „Nors tai ne uniforma ir ne darbo rūbai, kažkuria prasme jie turi atlikti ir tam tikrą uniformos ar net, jei norite, darbo aprangos funkciją. Nors tai tikrai ne tinkamiausias apibūdinimas. Juk muzikantui grojimas scenoje yra tikrasis jo darbas, – dėsto Serge. – Sceninis rūbas turi būti praktiškas. Sagų ant liemenės yra penkios. Susiūtos jos tankiai, kas 4-5 centimetrus. Sėdint tokia liemenė dailiau priglunda prie kūno“.
Naujuosiuose sceniniuose „Trimito“ rūbuose švarkų iš viso nebėra. Anot dizainerio, švarkas ne tik varžo, bet ir paslepia daugelį detalių, daug aprangos elementų ir kai scenoje vienu metu yra kelios dešimtys muzikantų, jie atrodo tarsi didelė nuobodi monochromiška dėmė. O šiame „džiazuojančiame“ kostiume norėjosi kuo daugiau laisvės, žaismės, gaivumo ir spindesio. Bet ne pompastikos.
„Groti pučiamuoju instrumentu, net ir žiūrint vien iš praktinės pusės, vienmarškiniam su liemene yra kur kas patogiau, nei su švarku,- sako jis ir priduria. – Kurti tokio puikaus kolektyvo sceninius rūbus buvo vienas malonumas ir manau, kad įvaizdis pats kalba už save“.
You must be logged in to post a comment.